Didžiausia problema buvo rasti kvalifikuotus restauratorius. Aplinkiniuose rajonuose tokių nebuvo, teko ieškoti Vilniuje. Buvo gana sudėtinga susitarti, atsivežti tris šimtus kilometrų, tuomet ir kaina už darbus gerokai išaugo. „Mažeikiuose neradome net gerų tinkuotojų“, – stebisi Dautarų dvaro savininkė. Nekokybiškai atliktus darbus teko po du tris kartus perdarinėti.
     Restauratorė iš pat pradžių puikiai suprato, koks darbas laukia. Pastato būklė buvo siaubinga – stogas sugriuvęs, perdangos perpuvusios, viduje viskas suniokota. „Mane visi atkalbinėjo, patarė nedaryti nesąmonių“, – prisimena G. Juknevičienė. Tačiau ji neleido sau net pagalvoti, kad nuleis rankas. Neskaičiavo, kaip brangiai viskas kainuos, kiek daug reikės laiko ir jėgų.
     „Tiesiog užsibrėžiau tikslą atstatyti ir pradėjau darbus labai kryptingai, nuo stogo, perdangų“, – sako Dautarų dvaro šeimininkė. Ji pradėjo intensyviai ruošti restauravimo projektus kitiems dvarams, nes reikėjo užsidirbti pinigų. O savo dvare dirbo neskubėdama, nes viskas turėjo būti daroma kruopščiai. Kiekvienais metais kažką padarydavo, ir vaizdas po truputį gerėjo.
     Kasdienius darbus praskaidrindavo vertingų architektūros detalių atradimo džiaugsmas ir suvokimas, kad jas pavyko išgelbėti, nes šiandien šio dvaro jau nebūtų. Aplinkiniai mediniai dvarai jau sunykę, liko tik sodybvietės.

Toks patalpų vaizdas buvo pradedant restauruoti. (Spausti F5, jei nerodomos nuotraukos)