Priešistorė XIII-XIX a.
Dautarai (vardas išvestas iš žodžių daug ir tartis, kalbėtis) yra Žemaitijos ir Lietuvos paribyje, tūkstantmečiame kovos lauke.
Spėjama, kad pirmieji medinio dvaro šeimininkai buvo Dautarai - iš čia ir Dautarų vietovės pavadinimas. Jo pradžia, manytina, XIII – XIV šimtmetis. Deja, rašytinių duomenų, kaip ir apie daugelį kitų slėpiningosios Žemaitijos vietų, nerasta.
Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. pradžios Dautarų dvaras priklausė vienai garsiausių žemaičių bajorų giminei – Šukštoms (Šukštų herbas – Pobogas). Šukštos Žemaitijoje turėjo ne vieną dvarą, kurie už Šukštų dalyvavimą 1863 m. sukilime prieš Rusijos imperijos priespaudą, Rusijos caro nurodymu buvo užgrobti ir pusvelčiui išparduoti.
Nuo XIII amžiaus Dautarų dvaras, kaip ir kiti tų laikų Žemaitijos pasienio dvarai, buvo ir gynybinis postas. Juos ordino kariai puldinėjo atkeliavę Venta ir jos kairiuoju intaku Varduva (žiemą keliaudavo ledu, vasarą – apdžiūvusia upės vaga), nes kitaip prasibrauti pro neįžengiamas, užpelkėjusias Žemaitijos girias buvo neįmanoma.
Apie pusę kilometro į pietvakarius ir dabar yra išlikusi Dautarų pelkė, liudijanti, kad pirmasis dvaras buvo apsuptas pelkynų ir gūdžių miškų, kas sudarė dvaro gyventojams puikias sąlygas gynybai nuo kalavijuočių ir kryžiuočių. Spėjama, kad lietuviškas žodis „vokietis“ kaip tik ir kilęs iš žemaitiškų kovų, iš žemaitiškos nuostabos, atsiradusios vėzdu daužant kryžiuočių šarvus: „vo kiets“.
Už narsumą ir sumanumą žemaičių kariai priešų metraščiuose pagarbiai vadinti „vires experti et subtile in bello“ – „vyrais, patyrusiais ir išmaniais karo mene“.
Apie žemaičių lietuvišką savimonę istorijos profesorius Edvardas Gudavičius sakė taip: „Jau XIII a. buvo labai ryški žemaičių bendralietuviška savimonė. Po laimėto Durbės mūšio žemaičiai turėjo galimybę sukurti savo valstybę, o jie siuntė pasiuntinius pas Mindaugą, reikalaudami, kad jis priimtų juos į savo valdinystę. Žemaičių vadai suprato, kad galima atsilaikyti tik bendroje Lietuvos valstybėje“ (Evardas Gudavičius „Žemaičių žemė“).
Anų laikų žemaičių neįžengiamas tankmes vaizdžiai yra aprašęs žemaitis Simonas Daukantas: „Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo, ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsivarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. (...) Dar metuose 1564-6, abelnajai pamierkai esant, daugioje vietoje kamarninkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti ir su kirviu nieko padaryti neišgalėjo. (...) Keleivis keliaudamas vilkų ar meškų suletentu taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo; perskyrą tarp dienos ir nakties tiktai tenumanė nuo bičių gaudesio, šovose siuvančių ar po medžių žiedus ūžiančių; dieną saulės, o naktį žvaigždės ir delčios per lapus neregėjo, nesgi visur tenai amžina naktis viešpatavo. (...) neišžengiamos balos ir versmės, nuo saulės spindulio neužgaunamos, nuo amžių burgėjo, kurios, ir visų didžiausioms giedroms spiginant, niekados neišdžiūvo. (...) Žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos upeliais, nuo ko tuo senu įpratimu šiandien dar ankštą kelelį per girią šunkeliu vadina (...).Pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti jau dėl kelio, jau dėl mitalo, nesgi, stokojant žvėrių ir paukščių, žuvimis galėjo misti, o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasiekti.“
Simboliška, kad garsiausias Lietuvos tarpukario kariškis – Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius gimė būtent Žemaitijos paribyje, netoli Dautarų dvaro - Židikuose, ūkininkų ir bajorų šeimoje; krikštytas Pikelių bažnyčioje – 7 km. nuo Dautarų.
