XIX a. - 1933 m. fon Bockai.  Iš Marijos fon Bock prisiminimų

Po trijų labai įtemptų dienų ir sunkaus darbo (buvo 1905 m.), pareikalavusio iš mano tėvo (carinės Rusijos imperijos vyriausybės vadovo) daug jėgų, jam buvo reikalingas nors trumpas, bet pilnavertis poilsis. Caras pats apie tai pats sumąstė ir pasiūlė jachta „Neva“ paplaukioti po Suomių įlanką. Geresnio poilsio sugalvoti neįmanoma – jūroje, kaip niekur kitur, tėvas atsijungdavo nuo visų tarnybos reikalų, pokalbių, ataskaitų ir popierių – nuo viso milžiniško administracinio aparato, stūmiančio Rusijos imperijos gyvenimą pirmyn.  Buvo nuspręsta, kad kartu su tėčiu plaukiame ir mes visi.

      Per tas aštuonias plaukiojimo dienas mano likimas buvo nuspręstas, ir nors dar nieko nebuvo ištarta, bet būna jausmų, aiškesnių už žodžius, ir sieloje aš galutinai žinojau, kad anksčiau ar vėliau tapsiu vieno iš jachtos „Neva“ karininkų – leitenanto B.I. Bocko žmona.

     Po Kalėdų B.I. Bockas oficialiai paprašė mano tėvų mano rankos, jie sutiko ir šia proga vasario 2 d. ta proga įvyko iškilmingos Mišios dalyvaujant giminaičiams iš abiejų pusių.

      Kai tą pačią dieną tėvas apie mūsų sužadėtuves papasakojo carui, šis atsakė gerai žinąs mano sužadėtinį ir pasveikino mane su puikiu pasirinkimu.

     Mano sužadėtinis, paskirtas laivyno atstovu (jūros agentu – orig.) Berlyne, išvyko trumpam laikui į Vokietiją, kad iš savo pirmtako, kunigaikščio Dolgoruko perimtų visus reikalus ir pasiruoštų mūsų gyvenimui ten. Kitą dieną po vestuvių mano pageidavimu išvykome į Kalnaberžės dvarą (Kėdainių raj.). Važiavome vagone – salone, į kurį įžengusi aiktelėjau iš nuostabos: visa vagono svetainė buvo paversta gėlynu. Tai buvo nuostabiai gražu. Vienas pilnavidurės alyvos (махровой сирени – orig.) krūmas, dovanotas didžiosios kunigaikštienės Milicos Nikolajevnos, nepaisant karo, iki šiol išliko mano vyro namuose Lietuvoje, Dautarų dvare. (Kunigaikštienė Milica Nikolajevna  – Juodkalnijos karaliaus Nikolajaus I duktė ir Rusijos caro Nikolajaus I anūko Piotro Nikolajevičiaus Romanovo žmona, atradusi ir į caro šeimą atvedusi prieštaringąjį rusų mistiką Grigorijų Rasputiną, tiesa, vėliau tapusi viena iš jo pagrindinių priešininkių ).

      Kėdainių stotyje mus pasitiko tėvų sveikinimo telegrama, o po to keturkinkė karieta vežė į žalumynais ir vėliavomis išpuoštą Kalnaberžės dvarą. Kokia laimė buvo parodyti vyrui viską ir visus, mylimus nuo gimimo.  Mes vaikščiojome, važinėjome, aplankėme kaimynus ir tyloje bei ramybėje praleidome pirmąsias dešimt mūsų medaus mėnesio dienų.