Mano tėvo Kazio Nasvyčio giminės istorija skaičiuojama nuo 1672 m. sausio 13 dienos, kai jo proseneliui Samueliui Kiltinavičiui buvo suteiktas bajoro titulas. Kiltinavičių herbas buvo „Sirokomlė“. Tokį herbą turėjo ir Goštautai.

     Mano močiutės (tėvo mamos) Anelės Kiltinavičiūtės tėvai valdė šešetą dvarų. Giminės lopšiu laikomas Starlaukis Tauragės apskrityje. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime dvarai buvo konfiskuoti.(...)

     1933 metais mano tėvas, karo gydytojas, iš Vilkaviškio buvo išsiųstas į Mažeikius, į naujokų kareivėlių priėmimo komisiją. O jam Žemaitija buvo labai prie širdies, nes pats žemaitis. Tėvas seniai svajojo apie nuosavą dvarelį. Pasidomėjo, kokių dvarų čia esama. Jį nuvežė į Renavo dvarą, supažindino su Renavo grafiene.

     „Būtų gerai ir man kokį dvarelį nusipirkus“, - pasvajojo tėvas. „Pone daktare, yra vienas“, - pasakė kažkas. – „Dautarų dvaras. Kauno žemės ūkio bankas kaip tik ruošiasi parduoti iš varžytinių“.

     Dvaras buvo Mažeikių rajone, Židikų seniūnijoje, radonų plytų – vokiška statyba. Viskas labai modernu, bet nugyventa, net laikinas tualetas lauke suręstas. Užtat aplinkui nuostabus parkas. Dvarui priklausė 138 hektarai žemės ir trylika pastatų. Tik visa baisiai apleista, žolėmis užžėlę.(...)

     Marija fon Bock (carinės Rusijos ministro pirmininko duktė) ūkininkauti nemokėjo, vis lakstė po užsienius. Pasiskolino iš Kauno žemės ūkio banko pinigų, bet negalėjo atiduoti, nes Stolypinas 1911 m. buvo nušautas. Tada slapta išpardavė, ką galėjo, ir abu su vyru naktį pabėgo į užsienį.(...)

     Lūšė buvo paskutinė Mažeikių – Liepojos geležinkelio linijos stotis Lietuvos teritorijoje. Pats miestelis nedidelis, bet labai gyvas. Čia buvo muitinė, stoties restoranas ir kavinė, telegrafas, trys parduotuvės, „Maisto“ bekonų priėmimo punktas, pieno perdirbimo bendrovė „Žemaitija“. Adamkevičius (prezidento Valdo Adamkaus dėdė) Lūšėje turėjo vaistinę. Pamenu, kažkas pasitiko mus su skėčiais, nes labai lijo. Sėdom į fajetoną ir atvažiavom į sodybą, iki kurios nuo stoties buvo pusantro kilometro. Žliaugiant lietui abu su broliu tekini įbėgom į didelį raudonų plytų pastatą su balkonu ant kvadratinių polių ir didelėmis vazomis ant laiptų. Ir tik tada tėvas pasakė: „Vaikai, čia – mūsų dvaras“.

     Dvaras kainavo 120 tūkstančių litų, anais laikais didelius pinigus, bet tėvas gavo jį išsimokėtinai. Paskutinę įmoką mama sumokėjo vokiečiams

traukiantis, kai tėvas jau buvo išvežtas į Sibirą. Pinigų tuomet ji visai neturėjo, tai pardavė kai kuriuos baldus, papuošalus, nuvažiavo į Kauną, į banką, ir atsiskaitė.(...)
Bibliotekoje stovėjo raudonmedžio spintos su stiklinėmis durimis. Ir buvo daugybė knygų. Ir vokiečių kalba, ir rusų, ir prancūzų. Tai buvo Stolypino biblioteka, atvežta iš jo Kalnaberžės dvaro.(...)

     Tėvui Dautaruose labiausiai rūpėjo prikelti ūkį, kad pradėtų duoti pelną. Žemės daug, iš jos apie 70 hektarų dirbamos, tad ūkiui prižiūrėti tėvas pasamdė valdytoją – mano mamos brolį Petrą Lukoševičių. Petras, karo invalidas, pirmiausia nuvažiavo į Olandiją ir Dautaruose atsirado olandiškos karvės, taip pat apie dešimt darbinių arklių. Mūsų užauginti bekonai buvo gabenami parduoti į Angliją. Pieną veždavo į Lūšės pieninę.

      Dėdė ėmė auginti cukrinius runkelius ir veždavo į Pavenčių fabriką. Pasamdė kumečių ir įkurdino kumetyne – plytiniame dviejų aukštų name su balkonu ir varpu. Būdavo, pasigirsta „din din“, ir netrukus pargena gyvulius namo. Per pabaigtuves priešais didįjį namą sustatydavo stalus ir nukraudavo vaišėmis. Sueidavo visi kumečiai ir žmonės iš miestelio, kurie ūkyje talkindavo.

     Turėjom didžiulį durpyną. Buvo nutiestas geležinkeliukas, ir mes su broliais važiuodavome padėti krauti į vagonėlius durpes, kurias gabendavo į gamyklą.
Buvo ir raudonų plytų kalvė prie pat kelio į dvarą. Mes vis eidavome žiūrėti, kaip kausto arklius.

     Kadaise dvaras turėjo nuosavą plytinę, bet kai atsikraustėme, ji jau buvo sugriuvusi. Visos plytos, iš kurių pastatyti dvaro pastatai, buvo išdegtos iš nuosavo molio.

     Pagrindinio namo, kuriame gyvenome, pirmame aukšte buvo virtuvės ir tarnaičių kambariai. Antrame aukšte, į kurį vedė platoki sukti laiptai, buvo tėvo kambarys, mamos kambarys, svečių kambariai ir keletas užkaborių. Tuose užkaboriuose laikydavo kumpius ir vyną, kurį mama darydavo iš serbentų. Trečiame aukšte buvo šeši kambariai: medžiotojų, tėvo darbo kambarys, greta – mano kambarys, už jo – brolių ir pusbrolių, dažnų svečių mūsų namuose.
Tvenkinių buvo keletas – vienas sode, kitas prie kumetyno, dar keli – gyvuliams girdyti. Anuose buvo labai daug vilkdagių ir ajerų. Ant ajerų mama kepdavo duoną. Kepdavo ir pyragus, nes krosnys buvo labai geros.

     Turėjom ir dvikinkę brikelę. Gražią, tėvo nupirktą. Ja važiuodavom arba į Židikus už septynių kilometrų, arba kiton pusėn – į Pikelius, taip pat už septynių kilometrų.

      Mano tėvas dvare pailsėdavo dvi tris savaites ir grįždavo į tarnybą, o mes Dautaruose vasarodavom kelis mėnesius. Labai greitai išmokau žemaičiuoti. Sužinojau, kad vašuokle – tai serbentai, įsidėmėjau žodžius: nekriuok, neveiziek, nebuok didele muondrus. Arba būdavo, klausia manęs: „Ar esi lasyt melis? – Ar eisi rinkti mėlynių?“(...)   

     Sovietai mūsų dvarą nacionalizavo, o prižiūrėtoją dėdę Petrą Lukoševičių ir jo žmoną Eleną suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Nacionalizuodami dvarą rusai sudarinėjo sąrašus: kiek žemės, kiek pastatų, kiek durpių durpyne, kiek kibirų ūkyje, ir kumečiams liepė sąrašuose pasirašyti. Pirmoji nacionalizacija buvo gana drausminga, viskas sąžiningai suinventorinta, duomenys atiduoti į archyvą. (...)
Vokietmečiu dvarą atgavom, bet jis buvo nuniokotas. Atėjo 1944 metai. Prie Vilniaus artėjant frontui vokiečiai uždarė mokyklas, studentus varė apkasų kasti, jaunimą išveždavo į darbo stovyklas. Galiausiai mama nutarė: metas iš Vilniaus kraustytis į Dautarus. Į Dautarus keliavome keturias paras: pirmiausia iki Kauno, ten pernakvojome pas Bobelius, tad persėdome į kitą traukinį, kuris važiavo iki Šiaulių, Šiauliuose ilgai sėdėjome stoty, galiausiai nusigavome iki Mažeikių. Mažeikiuose pernakvojome ir pagaliau pasiekėme Dautarus.(...)

     Atėjus frontui ir ten, Dautarų dvaras patekdavo tai į vokiečių, tai į rusų rankas. Galiausiai dvarą rusai antrą kartą nacionalizavo. Kai dvare vėl apsilankėme po penkiasdešimties metų, viskas buvo baisiai apleista: vietoj parko pamatėme didžiausią šabakštyną, didžiajame kambaryje žmonės laikė šunis. Vienas iš brolių išvis nesiryžo atvažiuoti, tad buvo nuspręsta su dvaru daugiau neprasidėti“.